Romiečiams4lit_tpv
1Taigi, ką sakysime, kad mūsų tėvas Abraomasįgijopagal kūną?!2Nes jeigu Abraomas buvoišteisintasdarbais, jis turi kuo pasigirti – tik ne prieš Dievą.3Nes ką gi sako šventraštis?Abraomas pasitikėjo Dievu, ir tai jam buvo įskaityta kaip teisumas.4O tam, kuris dirba, atlygis įskaitomas remiantis ne malone, bet remiantis įsiskolinimu.5Tačiau tam, kuris nedirba, bet tiki tuo, kurisišteisina bedievį, jo tikėjimas yra įskaitomas kaip teisumas.6Lygiai kaip ir Dovydas pareiškia palaiminimą žmogaus, kuriam Dievas įskaito teisumą, žmogaus darbams esant nesusijusiems:7Palaiminti tie, kurių įstatymo pažeidimai atleisti ir kurių nuodėmės uždengtos.8Palaimintas žmogus, kuriam Viešpats niekaip neįskaitysnuodėmės.9Ar tad šitas palaiminimas pareiškiamas tikapipjaustytojo atžvilgiu, ar taip patneapipjaustytojo atžvilgiu? Nes mes sakome, kad Abraomui tikėjimas buvo įskaitytas kaip teisumas.10Tad kokiomis aplinkybėmis jis buvo įskaitytas? Ar jam esant apipjaustytam ar neapipjaustytam? Jam nesant apipjaustytam, bet esant neapipjaustytam.11Ir jis gavo apipjaustymo ženklą, tikėjimo teisumo antspaudą, kurį tikėjimą jis turėjo būdamas neapipjaustytas, kad jis būtų tėvas visų, kurie, nors neapipjaustyti, tiki, kad ir jiems būtų įskaitytas teisumas,12irapipjaustytųjų tėvas – tiems, kurie ne tikapipjaustyti, bet ir vaikščioja padoriai pėdomismūsų tėvo Abraomo tikėjimo, kurį jis turėjo, būdamas dar neapipjaustytas.13Štai kodėl: ne per įstatymą atiteko Abraomui arba jo sėklai pažadas, kad jis bus pasaulio paveldėtojas, bet pertikėjimo teisumą.14Nes jei paveldėtojai tie, kurie yra išįstatymo, tai tikėjimas yra padarytastuščiu, ir pažadas paverstas niekais,15kadangiįstatymas sukelia rūstybę, nes kur nėra įstatymo, ten nėra nusižengimo.16Dėl tos priežastiespaveldėjimas yra iš tikėjimo, idant atitiktų malonę, kad pažadas būtųgarantuotas ištisai sėklai, ne tik tai, kuriiš įstatymo, bet ir tai, kuri iš tikėjimo Abraomo, kuris yra mūsų visų tėvas17(kaip yra parašyta:Ašpadariau tave daugelio tautų tėvu); jis yra mūsų visų tėvas akivaizdoje Dievo, kuriuo pasitikėjo, kurissuteikia gyvybę mirusiesiems irvadina tuos dalykus, kurių nėra, tarsi jie jau būtų.18Priešingai vilčiaijis tikėjo suviltimi tam, kad taptų daugelio tautų tėvu, anot to, kas buvo pasakyta:Tokia bus tavo sėkla.19Ir tikėjimo atžvilgiu nebūdamas silpnas, jis nekreipė rimto dėmesio į savo jau apmirusį kūną – jam buvo arti šimto metų – ir Saros įsčių numirimą,20taip pat jisneabejojo Dievo pažadu per netikėjimą, bet per tikėjimą buvo stiprinamas, duodamas Dievui šlovę21ir būdamas visiškai įsitikinęs, jog ką jis yra pažadėjęs, jis pajėgia ir įvykdyti.22Dėl to tai jam ir buvo įskaityta kaip teisumas.23Tačiau buvo parašyta ne vien jo naudai, kad buvo jam įskaityta,24bet ir mūsų naudai, kuriems numatyta įskaityti – pasitikintiems tuo, kuris prikėlė iš numirusiųjų Jėzų, mūsų Viešpatį,25kuris buvo atiduotas dėl mūsų nusižengimų ir buvo prikeltas dėl mūsųišteisinimo.