Luko15lit_tpv
2O fariziejai ir raštininkai murmėjo, sakydami: „Šitas priima nusidėjėlius ir su jais valgo.“7Sakau jums, kad taip ir danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno atgailaujančio nusidėjėlio negu dėl devyniasdešimt devynių teisiųjų, kuriems nereikia atgailos.11Tada jis tarė: „Vienas žmogus turėjo du sūnus,12o jausnesnysis iš jų tarė tėvui: ‚Tėve, duok man atitenkančią turto dalį.‘ Tad jis padalijo jiemssavo pragyvenimo turtą.13Ir po nedaugelio dienų, viską susirinkęs, jaunesnysis sūnus iškeliavo į tolimą šalį ir ten, palaidai gyvendamas išeikvojo savo turtą.14Ir kai jis viską išleido, toje šalyje kilo smarkus badas, ir jis pradėjo stokoti.15Ir nuėjęs jis prisijungė prie vieno tos šalies piliečio, ir tas jį pasiuntė į savo laukus kiaulių ganyti.16Ir jis geisdavo prikimšti savo pilvą ankščių, kurias ėsdavo kiaulės, bet niekas jam neduodavo.17Bet susiprotėjęs jis tarė: ‚Kiek mano tėvo samdiniųturi apsčiai duonos, o aš mirštu iš bado!18Kelsiuosi, eisiu pas savo tėvą ir jam sakysiu: Tėve, aš nusidėjau prieš dangų ir tavo akivaizdoje19ir nebesu vertas vadintis tavo sūnumi; padaryk mane vienu savo samdinių.‘20Ir pakilęs jis ėjo pas savo tėvą. O jam dar toli esant, jo tėvas jį pamatė ir jį apėmė gailestis,tai nubėgo, ir puolė jam ant kaklo, ir jį pabučiavo.21O sūnus jam tarė: ‚Tėve, aš nusidėjau prieš dangų ir tavo akivaizdoje ir nebesu vertas vadintis tavo sūnumi.‘22Bet tėvas tarė savo tarnams: ‚Išneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį, ir užmaukite jam žiedą ant rankos irapavą ant kojų,23ir atveskite čia nupenėtą veršį ir papjaukite.Taivalgykime ir linksminkimės,24nes šitas mano sūnus buvo miręs, bet vėl atgijo, ir buvo pražuvęs, bet yra surastas.‘ Ir jie pradėjo linksmintis.25O jo vyresnysis sūnus buvo laukuose, ir kai pareidamas priartėjo prie namų, jis išgirdo muziką ir šokius.26Ir pasišaukęs, kad priartėtų vieną iš tarnų, jis teiravosi, kas čia dedasi.27Ir tas jam tarė: ‚Tavo brolis parėjo, ir tavo tėvas papjovė nupenėtą veršį, kadangi atgavo jį sveiką.‘28Ir jis supyko irnesutiko įeiti; todėl jo tėvas išėjo irne kartą maldavo jį.29O jis atsakydamas tarė tėvui: „Štai šiuos daugelį metų tau tarnauju ir niekada tavo įsakymo neperžengiau, tačiau tu man niekada nedavei nė ožiuko, kad galėčiau pasilinksminti su savo draugais.30Bet kai parėjo šitas tavo sūnus, prarijęs tavąjį pragyvenimo turtą su paleistuvėmis, tu jam papjovei nupenėtą veršį.“31O jis jam tarė: ‚Vaikeli, tu visuomet esi su manimi, ir visa, kas yra mano, yra tavo.32Bet derėjo linksmintis ir džiaugtis, nes šitas tavo brolis buvo miręs, betvėl atgijo, buvo pražuvęs, bet buvo surastas.‘“