1O gyvatė buvo gudresnė už visus lauko žvėris, kuriuos VIEŠPATS Dievas buvo padaręs. Ir ji tarė moteriai: „Ar tikrai Dievaspasakė: ‚Nevalgykite nuo visų sodo medžių‘?“2Ir moteris tarė gyvatei: „Mums leista valgyti sodo medžių vaisių,3bet apie vaisių medžio, kuris yra sodo viduryje, Dievastarė: ‚Nevalgykite nuo jo ir nelieskitejo, kad nemirtumėte‘.“4Ir gyvatė tarė moteriai: „Jūs tikrai nemirsite,5nes Dievas žino, kad tą dieną, kai valgysite nuo jo, atsivers jūsų akys, ir jūs būsite kaipdievai, pažindami gėrį ir blogį.“6Ir kai moteris pamatė, kad medis buvo geras maistui ir kad jisžavus akims, ir kad medis pageidaujamas – galintis padaryti žmogų išmintingą, ji paėmė jo vaisiaus ir valgė, ir taip pat davė savo vyrui, esančiam su ja, ir jis valgė.7Ir atsivėrė jų abiejų akys, ir jie suprato esą nuogi; ir jie susiuvo figmedžio lapus ir sau padarė prijuostes.8Ir jie išgirdobalsą VIEŠPATIES Dievo,vaikštančio sode,dienos atvėsimo metu; ir Adomas ir jo žmona pasislėpė nuo VIEŠPATIES Dievo akivaizdos tarp sodo medžių.9Ir VIEŠPATS Dievaspašaukė Adomą ir jam tarė: „Kur tu?“10Ir jis tarė: „Aš išgirdau tavobalsą sode ir bijojau, nes aš nuogas; todėl pasislėpiau.“11Ir jis tarė: „Kas tau pasakė, kad tu nuogas? Ar valgei nuo medžio, nuo kurio tau įsakiau nevalgyti?“12Ir žmogus tarė: „Moteris,kurią davei, kad būtų su manimi, ji davė man nuo to medžio, ir aš valgiau.“13Ir VIEŠPATS Dievas tarė moteriai: „Kas gi tai, ką tu padarei?“ Ir moteris tarė: „Gyvatė mane apgavo, ir aš valgiau.“
Prakeikimų ir išgelbėjimo pažado pradžia
14Ir VIEŠPATS Dievas tarė gyvatei: „Kadangi tai padarei, tu esilabiau prakeikta už visusgyvulius ir už visus laukožvėris; ant savo pilvo turėsi šliaužti ir dulkesėsti per visas savo gyvenimo dienas;15ir aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs bei moters ir tarp tavo sėklos bei moters Sėklos; jis – moters Sėkla – triuškins tau galvą, o tu triuškinsi jam kulnį.“16Moteriai jis tarė: „Aš didžiai padauginsiu tavonėštumo vargą – skausmingai tu gimdysi vaikus; ir tavo potraukis bus nukreiptas į tavo vyrą, ir jis tave valdys.“17Ir Adomui jis tarė: „Kadangi paklausei savo žmonos balso ir valgei nuo medžio, apie kurį aš tau įsakiau, sakydamas: „Nevalgyk nuo jo!“ – prakeikta yra dirva dėl tavęs;vargdamas maitinsiesi iš jos per visas savo gyvenimo dienas18ir erškėčius bei usnis ji tau želdins, ir tu maitinsiesi lauko augmenija.19Savo veido prakaitu turėsi valgyti duoną, kol sugrįši į dirvą, nes iš jos buvai paimtas; nes tu esi dulkė, ir į dulkę sugrįši.“20Ir Adomas pavadino savo žmoną vardu Ieva, nes ji buvo visų gyvųjų motina.
Laikino nuodėmių padengimo pradžia
21Ir VIEŠPATS Dievas Adomui ir jo žmonai padarė odinius drabužius ir juos aprengė.
Žmonijos atskyrimo nuo Dievo pradžia
22Ir VIEŠPATS Dievas tarė: „Štai žmogus tapo kaip vienas iš mūsų, pažindamas gėrį ir blogį, o dabar, kad jis neištiestų savo rankos ir nepaimtų nuo gyvybės medžio, ir nevalgytų, ir negyventų per amžius!“23Todėl VIEŠPATS Dievas išsiuntė jį iš Edeno sodo įdirbti dirvą, iš kurios jis buvo paimtas.24Taigi jis išvarė žmogų, ir į rytus nuo Edeno sodo pastatė kerubus ir besisukiojantį liepsningą kalaviją, kad saugotųkelią į gyvybės medį.