1Tuo metu Viešpats pasirinko kitus septyniasdešimt du mokinius ir pasiuntė juos po du pirma Savęs į visus miestus ir kaimus, kuriuos Jis vėliau ketino aplankyti.2Jis davė jiems nurodymus: „Melskite pjūties Viešpatį, kad atsiųstų daugiau darbininkų jums padėti, nes pjūtis didelė, o darbininkų maža.3Dabar eikite ir atminkite, kad jūs būsite kaip avinėliai tarp vilkų.4Nesiimkite su savimi pinigų, nei elgetos maišelio, nei atsarginių porų batų. O kelyje negaiškite laiko.5Kai tik į kuriuos namus įeisite, laiminkite juos.6Jei tik jie bus verti palaimos, jūsų palaima pasiliks, jei ne – jūsų palaiminimas sugrįš jums.7Kai ateisite į kaimą, nesikelkite iš namų į namus, bet pasilikite vienoje vietoje. Be abejonės, valgykite ir gerkite, kas jums padėta. Nedvejodami priimkite svetingumą, nes darbininkas vertas savo užmokesčio!8Jeigu miestas priims jus, laikykitės šių dviejų taisyklių: valgykite, kas jums padėta, gydykite ligonius. Tai darydami sakykite: „Dievo karalystė dabar yra labai arti jūsų.“10Jei miestas jūsų nepriims, eikite į gatves ir sakykite:11„Mes nusivalome net jūsų miesto dulkes nuo kojų, viešai skelbdami pražūtį. Niekada neužmirškite, kaip arti Dievo karalystės jūs buvote!“12Net Sodomai paskutiniojo teismo dieną bus lengviau nei tokiam miestui.13Kokie baisumai laukia jūsų, Chorazino ir Betsaidos miestai! Jei Tyre ar Sidone būčiau padaręs stebuklus, kuriuos parodžiau jums, jų žmonės seniai būtų apsivilkę ašutines ir barstę savo galvas pelenais sielodamiesi bei atgailaudami.14Taip, Tyras ir Sidonas teismo dieną užsitrauks mažesnę bausmę už jus.15O jūs, Kafarnaumo žmonės, ką Man apie jus pasakyti? Negi jūs būsite išaukštinti iki dangaus? Ne, jūs būsite nutrenkti į pragarą.“16Tada Jis pasakė Savo mokiniams: „Tie, kurie jus priima – Mane priima. Kurie jus atmeta – Mane atmeta. O tie, kurie Mane atmeta, atmeta Dievą, kuris Mane siuntė.“17Sugrįžę tie septyniasdešimt du Jam linksmai pareiškė: „Net demonai mūsų klauso, kai mes ištariame Tavo vardą.“18„Taip, – atsakė Jis jiems. – Aš mačiau šėtoną, krintantį iš dangaus kaip žaibą!19O jums Aš suteikiau galią įveikti visą blogio galybę, vaikščioti tarp gyvačių bei skorpionų ir juos mindžioti. Niekas jums nepakenks.20Tačiau svarbu ne tai, kad piktosios dvasios jums pavaldžios, bet kad jūsų vardai, kaip dangaus piliečių, užrašyti danguje.“21Tada Jėzų užvaldė Šventosios Dvasios džiaugsmas ir Jis tarė: „Aš šlovinu Tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tuos dalykus nuo išmintingųjų ir pasaulio protingųjų ir apreiškei tiems, kurie patiklūs kaip maži vaikai.22Taip, Tėve, ačiū Tau, nes Tu taip norėjai. Viskas Man yra Mano Tėvo atiduota. Niekas iš tiesų nežino, kas yra Sūnus, tik Tėvas, nei kas yra Tėvas, tik Sūnus ir tie, kuriuos Sūnus pasirinko Jį apreikšti.“23Tada, atsigręžęs į dvylika apaštalų, Jis ramiai pasakė: „Palaiminti jūs esate, kad teko jums tai pamatyti.24Daug pranašų ir karalių seniai laukė tų dienų, kad pamatytų ir išgirstų tai, ką jūs matėte ir išgirdote!“
Palyginimas apie gailestingąjį samarietį
25Vieną dieną pas Jėzų atėjo Mozės įstatymo žinovas ir, norėdamas patikrinti Jį, paklausė: „Mokytojau, ką turi daryti žmogus, kad amžinai gyventų danguje?“26Jėzus atsakė: „O ką apie tai sako Mozės įstatymas?“27„Jis teigia, – atsakė, – kad turite mylėti Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis, visu protu, o savo artimą kaip save patį.“28„Teisingai! – Jėzus jam pasakė. – Taip daryk ir gyvensi.“29Žmogus norėjo pateisinti savo nemeilę kai kuriems žmonėms, todėl paklausė: „Kas yra mano artimas?“30Jėzus atsakė palyginimu: „Vienas žydas ėjo iš Jeruzalės į Jerichą ir buvo užpultas plėšikų. Jie išrengė jį, atėmė pinigus, primušė ir paliko pusgyvį šalia kelio.31Atsitiktinai pro šalį ėjo vienas žydų kunigas ir, pamatęs ten gulintį žmogų, perėjo į kitą kelio pusę ir praėjo pro jį.32Žydų šventyklos tarnautojas ėjo pro šalį, pažiūrėjo į gulintį žmogų ir nuėjo toliau.33Bet niekinamas samarietis keliavo pro šalį ir pamatė gulintį žmogų. Jis pajuto didelį gailestį.34Atsiklaupęs šalia, jis patepė jo žaizdas vaistais ir aprišo. Paskui, užsodinęs žmogų ant savo asilo, ėjo šalia jo, kol priėjo užeigą, kur slaugė jį per naktį.35Kitą dieną jis padavė užeigos šeimininkui du denarus ir paprašė jo pasirūpinti tuo žmogumi. „Jei ką viršaus išleisi, – pasakė jis, – aš sumokėsiu skirtumą kitą kartą, kai būsiu čia!“36„Kuris iš šių trijų, tavo manymu, yra artimas plėšikų aukai?“37Žmogus atsakė: „Tas, kuris parodė jam gailestingumą.“ Tada Jėzus pasakė: „Tai keliauk ir tu šitaip daryk.“
Mortos ir Marijos namuose
38Jėzus ir Jo mokiniai, keliaudami į Jeruzalę, priėjo kaimą, kur moteris, vardu Morta, pakvietė juos į savo namus.39Jos sesuo Marija sėdėjo ant grindų ir klausėsi Jėzaus žodžių.40Bet Morta buvo nepatenkinta ir susirūpinusi pietumis, kuriuos ruošė. Ji priėjo prie Jėzaus ir paklausė: „Mokytojau, ar Tau neatrodo, kad mano sesuo neteisi čia sėdėdama, kai aš viena dirbu visus darbus? Liepk jai ateiti man padėti.“41Bet Viešpats jai pasakė: „Brangioji Morta, tu nusiminusi dėl daugelio menkniekių.42Tėra tik vienas dalykas, dėl kurio verta rūpintis. Marija jį atrado – Aš iš jos to neatimsiu!“