1Vieną dieną Jėzus sukvietė visus dvylika apaštalų ir davė jiems valdžią bei galią išvaryti demonus ir gydyti visas ligas.2Tada Jis pasiuntė juos gydyti ligonių ir skelbti apie artėjančią Dievo karalystę.3„Neimkite su savimi net lazdos, – nurodė jiems, – nei elgetos maišelio, nei maisto, nei pinigų. Neturėkite nė dviejų apsiaustų.4Aplankykite kiekviename kaime vienerius namus.5Jei tik miesto žmonės neklausytų jūsų, kai jūs į jį įeisite, apsisukite ir išeikite, parodydami Dievo rūstybę, nusipurtydami to miesto dulkes nuo kojų.“6Taigi jie keliavo po kaimus, skelbdami gerąją naujieną ir gydydami ligonius.7Kai Erodą pasiekė žinia apie Jėzaus stebuklus, jis sunerimo ir susimąstė, nes kai kas sakė: „Tai Jonas Krikštytojas prisikėlė iš numirusių.“8Kiti sakė: „Tai Elijas ar kuris kitas pranašas prisikėlė iš numirusių.“ Tie gandai sklido po visą šalį.9„Aš nukirsdinau Jonui galvą, – sakė Erodas. – Okas Šis Žmogus, apie Kuri aš girdžiu tokius keistus pasakojimus?“ Jis panoro Ji pamatyti.
Jėzus pamaitina penkis tūkstančius
10Kai apaštalai grįžo pas Jėzų ir apsakė, ką buvo nuveikę, drauge su jais ir Jėzus tyliai pasitraukė į Betsaidos miestą.11Bet žmonės sužinojo, kur Jis eina, ir sekė iš paskos. Jis neatstūmė jų, vėl pasakodamas apie Dievo karalystę ir gydydamas ligonius.12Pavakary atėjo visi dvylika mokinių, sakydami, kad Jis siųstų žmones į šalia esančius kaimus ir vienkiemius susirasti maisto ir prieglobstį nakčiai, „nes šioje dykumoje nėra ko valgyti“, kaip jie sakė.13Bet Jėzus tarė: „Jūs duokite jiems valgyti!“ „Bet mes turime tik penkis kepalėlius duonos ir dvi žuvis, – protestavo jie. – Nebent nueitume ir nupirktume maisto visai šiai miniai.“14O ten buvo penki tūkstančiai vyrų. „Liepkite jiems susėsti ant žemės grupėmis po penkiasdešimt“, – atsiliepė į tai Jėzus.15Mokiniai taip ir padarė.16Jėzus paėmė penkis kepalėlius duonos, dvi žuvis, pažvelgė į dangų ir palaimino, laužė duoną ir dalino Savo mokiniams, kad duotų miniai.17Visi valgė iki soties, ir dar buvo surinkta dvylika pintinių trupinių!
Petras išpažįsta Kristų
18Vieną dieną, kai Jėzus buvo vienas ir meldėsi netoli nuo Savo mokinių, Jis priėjo prie jų ir paklausė: „Kas Aš esu žmonių akyse?“19Jie sakė Jam: „Jonas Krikštytojas, o galbūt Elijas ar vienas iš senųjų pranašų, prisikėlęs iš numirusių.“20Tada Jis paklausė: „O ką jūs apie Mane galvojate?“ Petras atsakė: „Tu Mesijas – Dievo Kristus!“21Jis liepė niekam apie tai nesakyti.22„Aš, Mesijas, turiu daug kentėti, – sakė Jis, – būti atmestas žydų vadovų – vyresniųjų, vyriausiųjų kunigų ir įstatymo žinovų, nužudytas, o po trijų dienų Aš prisikelsiu.“23Tada Jis visiems pasakė: „Kiekvienas, kuris nori Manimi sekti, turi atsisakyti savo troškimų ir patogumų, nešti savo kryžių kiekvieną dieną ir būti su Manimi.24Kas netenka gyvybės dėl Manęs, išgelbsti ją, bet kas nori išsaugoti gyvybę, praranda ją.25Nes kokia nauda būtų žmogui, jei jis laimėtų visą pasaulį, o pražudytų save?26Kai ateis Mano šlovės valanda, Mano Tėvo ir visų šventųjų angelų šlovės valanda, tada gėdysiuosi tų, kurie gėdijosi Manęs ir Mano žodžių.27Bet tai paprasta tiesa – kai kurie iš jų, kurie čia stovi, nemirs, kol išvys Dievo karalystę.“
Atsimainymas
28Praėjus aštuonioms dienoms, Jis nusivedė Petrą, Jokūbą ir Joną į kalną melstis.29Besimeldžiant Jo veidas nušvito, o apdaras tapo akinančiai baltas ir švytėjo.30Tuomet pasirodė du vyrai – Mozė ir Elijas.31Jie atrodė didingai ir kalbėjo apie Jėzaus mirtį Jeruzalėje, kurią Jis turės priimti pagal Dievo sumanymą.32Petrą ir jo draugus apėmė miegas ir jie užsnūdo. Nubudę jie pamatė Jėzų didingoje šviesoje, o su Juo stovinčius du vyrus.33Mozei ir Elijui besirengiant iškeliauti, Petras sutrikęs ir nežinodamas ką sakąs, tarė: „Mokytojau, mums čia gera būti. Mes pastatysime šioje vietoje tris palapines: vieną Tau, vieną Mozei ir vieną Elijui.“34Bet jam bekalbant užėjo debesis, ir juos apėmė baimė,35o balsas iš debesies pasakė: „Tai Mano mylimasis Sūnus, Mano išrinktasis, klausykite Jo.“36Balsui nutilus, Jėzus vėl buvo vienas su Savo mokiniais. Jie tylėjo ir ilgai nekalbėjo nieko apie tai, ką buvo matę.
Nuomariu sergančio berniuko išgydymas
37Rytojaus dieną, jiems leidžiantis nuo kalno, Jėzų pasitiko gausi minia,38o vienas žmogus sušuko: „Mokytojau, šis berniukas yra mano vienintelis sūnus,39o velnias jį laiko pasigavęs. Jis verčia jį rėkti, tampo, kad net putos iš burnos veržiasi. Jis nesiliauja jo kankinęs.40Aš prašiau Tavo mokinius pagelbėti, bet jie neįstengė!“41„O užsispyrę ir netikintys žmonės, – pasakė Jėzus Savo mokiniams. – Kaip ilgai Man reikės jus kęsti? Atvesk jį čia.“42Besiartinantį berniuką demonas parbloškė ant žemės ir pradėjo stipriai tąsyti, bet Jėzus liepė demonui išeiti, pagydė berniuką ir atidavė tėvui.43Pagarbi baimė apėmė žmones, kai jie pamatė Dievo galios apreiškimą. Tada, kai visi stebėjosi nuostabiais Jėzaus darbais, Jis tarė Savo mokiniams:44„Paklausykite ir įsidėmėkite, ką sakau: Aš, Mesijas, būsiu išduotas.“45Bet mokiniai nesuprato Jo kalbos, nes nuo jų tai buvo paslėpta, o klausti jie nedrįso.
Kas didžiausias?
46Dabar kilo ginčas, kuris iš jų pranašiausias bus artėjančioje karalystėje!47Bet Jėzus žinojo jų mintis ir, pasikvietęs mažą vaiką prie Savęs,48jiems pasakė: „Kas rūpinasi tokiu vaikeliu, rūpinasi Manimi, o kas rūpinasi Manimi, tas ir Dievu rūpinasi, nes Jis Mane siuntė. Jūsų rūpestis kitais yra jūsų vertės matas.“49Jo mokinys Jonas priėjo prie Jo ir pasakė: „Mokytojau, mes matėme vieną žmogų, Tavo vardu išvarantį demonus. Mes draudėme jam. Pagaliau juk jis ne iš mūsų.“50Bet Jėzus pasakė: „Jums nereikėjo to daryti. Nes kas nėra prieš jus, tas už jus.“
Samariečių priešiškumas
51Artėjant metui grįžti į dangų, Jis ryžtingai pasuko Jeruzalės link.52Vieną dieną Jis siuntė pasiuntinius užsakyti kambarius viename Samarijos kaime.53Bet jie buvo išvaryti. Kaimo žmonės atsisakė bendrauti su jais, nes jie keliavo į Jeruzalę.54Kai atėjo žinia apie tai, kas atsitiko, Jokūbas ir Jonas pasakė Jėzui: „Mokytojau, ar mums įsakyti, kad kristų ugnis iš dangaus ir sudegintų juos?“55Bet Jėzus atsigręžęs sudraudė juos,56ir jie iškeliavo į kitą kaimą.
Reikalavimai sekančiam Jėzų
57Jiems einant keliu, vienas žmogus pasakė Jėzui: „Aš Tave seksiu, kur tik Tu beeitum.“58Bet Jėzus atsakė: „Atmink, Aš neturiu nė kur galvos priglausti. Lapės turi urvus, paukščiai lizdus, o Aš, Mesijas, neturiu visai namų žemėje.“59Kitą kartą, kai Jis pakvietė žmogų, kad šis eitų su Juo ir būtų Jo mokinys, jis sutiko, bet norėjo palaukti tėvo mirties.60Jėzus atsakė: „Leisk neturintiems amžino gyvenimo pasirūpinti tokiais dalykais. Tavo pareiga eiti ir skelbti visam pasauliui apie Dievo karalystę.“61Dar vienas sakė: „Taip, Mokytojau. Aš seksiu paskui Tave, bet pirma leisk paprašyti leidimo namie.“62Bet Jėzus tarė: „Kas leidžiasi atitraukiamas nuo darbo, kurį jam skirsiu, netinkamas Dievo karalystei.“