1Pagaliau artėjo Velykų šventė – žydų iškilmės, kai valgoma tik nerauginta duona.2Aukštieji kunigai ir kiti religijos vadovai šurmuliavo, rengdamiesi nužudyti Jėzų, bet ir nesukelti maišto. To jie labai bijojo.3Tada šėtonas įėjo į Judą Iskarijotą, kuris buvo vienas iš dvylikos mokinių,4ir jis nuėjo pas aukštuosius kunigus, vadus bei šventyklos sargus aptarti, kaip geriausiai išduoti Jėzų.5Jie, žinoma, džiaugėsi sužinoję, kad Judas pasiruošęs padėti, ir pažadėjo jam atlyginimą.6Judas ieškojo progos, kaip tyliai, niekam nematant, suimti Jėzų.
Paskutinė vakarienė
7Atėjo Velykų iškilmių diena. Buvo paskerstas Velykų avinėlis ir valgomas su nerauginta duona.8Jėzus pirma pasiuntė Petrą ir Joną, kad surastų vietą ir paruoštų Velykų valgį.9„Kur nori, kad mes eitume?“ – klausė jie.10Ir Jis atsakė: „Vos tik įeisite į Jeruzalę, pamatysite žmogų, nešanti vandens ąsotį. Sekite, į kuriuos namus jis įeis,11ir pasakykite žmogui, kuris ten gyvena: „Mūsų Mokytojas liepė, kad jūs parodytumėte svečių kambarį, kur Jis galės valgyti Velykų vakarienę su Savo mokiniais.“12Jis nusives jus į viršų, į didelį mums skirtą kambarį. Tai ir bus ta vieta. Eikite pirma ir paruoškite ten valgį.“13Išėję į miestą, jie rado viską, kaip Jėzus buvo sakęs, ir parengė Velykų vakarienę.14Tada atvyko Jėzus su kitais mokiniais ir kartu susėdo prie stalo.15Jis pasakė: „Aš didžiai laukiau šios valandos, trokšdamas valgyti šį Velykų valgį su jumis prieš Savo kančių pradžią.16Nes Aš jums dabar sakau: „Daugiau su jumis nebevalgysiu šio maisto, kol jo reikšmė neatsiskleis Dievo karalystėje.“17Tada, paėmęs vyno taurę ir sukalbėjęs padėkos maldą, Jis tarė: „Imkite ir dalinkitės tarp savęs.18Nes Aš nebegersiu vyno, kol ateis Dievo karalystė.“19Tada Jis paėmė riekę duonos, sukalbėjo padėkos maldą, laužė ją ir davė apaštalams, tardamas: „Tai yra Mano kūnas, kuris už jus atiduodamas. Imkite ir valgykite Mano atminimui.“20Lygiai taip po vakarienės Jis paėmė taurę, sakydamas: „Ši taurė yra Naujoji Sandora Mano kraujyje, kuris už jus išliejamas.21Čia, tarp mūsų, sėdintis kaip draugas prie stalo yra žmogus, kuris mane išduos.22Aš privalau mirti. Tai Dievo sumanymo dalis. Bet didis siaubas laukia to, kuris Mane išduos.“23Tada mokiniai stebėjosi, kas galėtų padaryti tokį dalyką.24Ir jie pradėjo tarp savęs ginčytis, kuris bus aukščiausias besiartinančioje karalystėje.25Jėzus jiems tarė: „Šiame pasaulyje karaliai nurodinėja tarnams, o tarnai neturi galimybės pasirinkti.26Bet jums vadovaus Tas, kuris geriausiai jums tarnauja.27Visame pasaulyje mokytą prie stalo aptarnauja jo tarnai. Tik ne čia! Nes Aš esu jūsų tarnas.28Nepaisant to, jūs likote Man ištikimi tomis baisiomis dienomis.29Kadangi Mano Tėvas skyrė Man karalystę, Aš duodu jums teisę30valgyti ir gerti prie Mano stalo toje karalystėje. Jūs sėdėsite sostuose, teisdami dvylika Izraelio giminių.31Simonai, Simonai, šėtonas prašė jus atiduoti ir persijoti tarsi kviečius,32bet Aš meldžiausi už tave, kad tavo tikėjimas visiškai nežlugtų. Taigi, kai tu atgailausi už savo nuodėmes ir vėl į Mane atsisuksi, sustiprink ir atstatyk savo brolių tikėjimą.“33Simonas pasakė: „Viešpatie, aš pasiruošęs eiti su Tavimi į kalėjimą ir net mirti su Tavimi.“34Bet Jėzus atsakė: „Petrai, leisk man kai ką tau pasakyti. Šią naktį, dar gaidžiui nepragydus, tu Manęs išsiginsi tris kartus, tvirtindamas, kad nepažįsti.“35Tada Jėzus jų paklausė: „Kai Aš jus išsiunčiau skelbti gerosios naujienos, jūs neturėjote pinigų, krepšio ir atliekamų drabužių, kaip jūs tada vertėtės?“ „Puikiai!“ – jie atsakė.36„Bet dabar pasiimkite krepšį, jei jį turite, ir pinigų. Ir jei neturite kalavijo, geriau parduokite drabužius ir nusipirkite jį.37Nes atėjo laikas, kai išsipildys toji pranašystė apie Mane: „Jis bus pasmerktas kaip nusikaltėlis.“ Taip išsipildys viskas, kas pranašų apie Mane parašyta.“38„Mokytojau, – jie sakė, – mes turime du kalavijus su savimi.“ „Pakanka!“ – Jis atsakė.
Jėzus meldžiasi ant Alyvų kalno
39Tada, lydimas mokinių, Jis išėjo iš viršutiniame aukšte esančio kambario ir kaip paprastai nuėjo į Alyvų kalną.40Ten Jis jiems tarė: „Melskite Dievą, kad pagundos jūsų nenugalėtų.“41Jis nuėjo toliau, maždaug per akmens metimą, atsiklaupė ir ėmė melstis šiais žodžiais:42„Tėve, jei nori, atimk iš Manęs šią baisią taurę, bet Aš noriu, kad pildytųsi Tavo valia, o ne Mano.“43Tada iš dangaus pasirodė angelas, nes Jėzų buvo apėmusi tokia dvasios kančia, kad Jis,44vis karščiau melsdamasis, pradėjo prakaituoti krauju ir vis didesni lašai krito ant žemės.45Pagaliau Jis vėl atsistojo ir grįžo pas mokinius, bet rado juos miegančius, prislėgtus liūdesio.46„Miegate! – pasakė. – Kelkitės! Melskite Dievą, kad gundomi nesukluptumėte!“
Jėzaus suėmimas
47Jam bekalbant, prisiartino minia, vedama Judo, vieno iš dvylikos apaštalų. Judas priėjo prie Jėzaus ir pabučiavo į skruostą draugiškai sveikindamas.48Bet Jėzus pasakė: „Judai, savo pabučiavimu tu išduodi Žmogaus Sūnų?“49Kiti mokiniai pamatę, kas gali įvykti, sušuko: „Mokytojau, ar mes kovosim? Mes atsinešėme kalavijus!“50Vienas jų puolė aukštojo kunigo tarną ir nukirto jam dešinę ausį.51Bet Jėzus pasakė: „Daugiau nesipriešinkite.“ Jis palietė vietą, kur buvo žmogaus ausis, ir išgydė ją.52Tada Jėzus kreipėsi į šventyklos aukštuosius kunigus, apsaugos viršininkus ir seniūnus, religijos vadovus, kurie buvo minios priekyje: „Ar Aš koks plėšikas, kad jūs išėjote Manęs suimti ginkluoti kalavijais ir vėzdais?53Kodėl jūs Manęs nesuėmėte šventykloje? Aš ten būdavau kiekvieną dieną. Bet dabar atėjo jūsų metas – kai siautėja šėtono jėga.“
Petras išsigina Jėzaus
54Jie sugavo Jį ir nuvedė į aukščiausiojo kunigo rūmus, o Petras sekė Jį iš tolo.55Kareiviai kieme susikūrė ugnį ir susėdo ratu pasišildyti. Ten prie jų prisijungė Petras.56Viena tarnaitė pastebėjo jį laužo šviesoje ir pradėjo įdėmiai apžiūrinėti. Pagaliau ji prašneko: „Šis žmogus buvo su Jėzumi!“57Petras išsigynė, sakydamas: „Moteriške, aš Jo net nepažįstu!“58Netrukus kažkas kitas pažvelgė į jį ir pasakė: „Tu greičiausiai esi iš jų.“ „Ką tu, žmogau“, – atsakė Petras.59Maždaug po valandos dar kažin kas ėmė atkakliai tvirtinti: „Aš žinau, šis vyrukas yra vienas Jėzaus mokinių, nes abu iš Galilėjos.“60Bet Petras pasakė: „Žmogau, aš nežinau apie ką tu kalbi.“ Jam bekalbant pragydo gaidys.61Tuomet Jėzus atsigręžęs pažvelgė į Petrą. Tada Petras atsiminė, ką Jis buvo pasakęs: „Dar gaidžiui nepragydus, rytoj tu tris kartus Manęs išsiginsi.“62Petras išėjo iš kiemo karčiai verkdamas.
Sargybiniai išjuokia Jėzų
63Dabar Jėzų saugantys kareiviai pradėjo iš jo tyčiotis.64Jie užrišo Jam akis, mušė Jį kumščiais ir klausė: „Kas šį sykį Tave užgavo, pranaše?“65Jie visaip Jį įžeidinėjo.
Jėzus pas Pilotą ir Erodą
66Kitą rytą, auštant, susirinko žydų Aukščiausiasis teismas, taip pat religinė valdžia. Jėzų išvedė prieš Tarybą67ir liepė pasakyti, ar Jis tebetvirtina esąs Mesijas, ar ne. Bet Jis atsakė: „Jeigu jums pasakysiu, jūs nepatikėsite68arba neleisite Man išdėstyti reikalo.69Bet greitai ateis laikas, kai Aš, Mesijas, sėdėsiu soste šalia Visagalio Dievo.“70Jie visi šaukė: „Tada Tu tvirtini esąs Dievo Sūnus?“ Jis atsakė: „Taip, Aš esu.“71„Kam mums reikia kito įrodymo? – šaukė jie. – Juk mes patys girdėjome Jį taip sakant.“