1Mokydamas ir skelbdamas gerąją naujieną šventykloje, Jėzus susidūrė su aukštaisiais kunigais ir kitais religiniais vadovais bei tarnybos nariais.2Jiems reikėjo sužinoti, kas leido Jam išvaryti pirklius iš šventyklos.3„Prieš atsakydamas Aš paklausiu vieno dalyko, – atsakė Jis. –4Ar Jonas buvo Dievo siųstas, ar jis veikė savo paties valia?“5Jie tai aptarė savo tarpe. „Jeigu mes sakysime, kad jo misija iš dangaus, tada mes įkliuvę, nes Jis paklaus: „Tada kodėl jūs juo netikėjote?“6Jei mes sakysime, kad Jonas nebuvo Dievo siųstas, žmonės užsvaidys mus akmenimis, nes jie įsitikinę, kad jis buvo pranašas.“7Pagaliau jie atsakė: „Mes nežinome.“8Ir Jėzus atsakė: „Tada Aš taip pat neatsakysiu į jūsų klausimą.“
Palyginimas apie nuomininkus
9Tada Jis vėl pasisuko į žmones ir papasakojo jiems šią istoriją: „Žmogus pasodino vynuogyną, išnuomojo jį keliems ūkininkams ir išvyko keliems metams į tolimą šalį.10Atėjus derliaus nuėmimo metui, jis pasiuntė vieną savo tarną į ūkį, kad jam duotų vynuogyno derliaus dalį. Bet nuomininkai sumušė jį, išsiuntė atgal tuščiomis.11Jis vėl nusiuntė kitą tarną, bet ir tą anie sumušė, išjuokė ir paleido tuščiomis.12Buvo pasiųstas ir trečias žmogus. Ir tam nepasisekė. Jis taip pat buvo sužeistas ir pavarytas į šalį.13„Ką man daryti? – pats savęs paklausė šeimininkas. – Žinau! Aš pasiųsiu savo mylimąjį sūnų. Gal jie parodys jam pagarbą?“14Kai vynininkai pamatė jo sūnų, jie pasakė: „Mums duota proga. Po tėvo mirties šis jaunuolis paveldės visą žemę. Čionai! Užmuškim jį. Tada paveldėtas turtas bus mūsų.“15Jie išvilko jį laukan ir užmušė. Ką darys šeimininkas?16Aš jums sakau: jis ateis, užmuš juos ir išnuomos vynuogyną kitiems.“ „Bet jie niekada to nepadarys“, – protestavo Jo klausytojai.17Jėzus, žvelgdamas į juos, paklausė: Ką reiškia Rašto posakis: „Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu!“18Jis pridūrė: „Kas tik kris ant šito akmens, suduš, ant ko tas akmuo užgrius, tas bus sumaltas į miltus.“19Kai aukštieji kunigai ir religijos vadovai išgirdo šią istoriją, kurią Jis papasakojo, jie norėjo Jį tuojau suimti, nes suprato, kad apie juos buvo kalbama. Jo palyginimuose jie buvo piktieji nuomininkai. Bet jie bijojo, kad, suėmus Jį, kils riaušės. Todėl jie stengėsi nutverti kokį žodį, kad galėtų pranešti romėnų valdininkui ir, suradę priežastį, suimti.
Mokesčių mokėjimas ciesoriui
20Naudodamiesi proga, jie siuntė šnipus, kurie apsimetė esą sąžiningi vyrai.21Jie sakė Jėzui: „Mokytojau, mes žinome, koks Tu sąžiningas. Tu visuomet sakai tiesą ir žiūrėdamas teisybės nepaisai žmonių luomų, bet mokai Dievo kelių.22Dabar pasakyk mums, ar reikia mokėti romėnų vyriausybei mokesčius ar ne?“23Puikiai įžvelgdamas jų klastą, Jis tarė jiems:24„Parodykite man monetą. Kieno atvaizdas ant jos? Ir kieno vardas?“ Jie atsakė: „Ciesoriaus – romėnų imperatoriaus.“25Jis tarė: „Tada atiduokite imperatoriui visa, kas imperatoriaus, o Dievui visa, kas Dievo.“26Taip sužlugo jų pastangos pergudrauti Jį žmonių akivaizdoje. Stebėdamiesi Jo atsakymais, jie nutilo.
Prisikėlimas ir vedybos
27Tada pas Jėzų atėjo keletas sadukiejų – taip vadinosi žmonės, kurie skelbė, kad mirtis yra būties pabaiga, kad nėra prisikėlimo –28sakydami: „Mozės įstatymai teigia: „Jei kieno vedęs brolis numirtų bevaikis, tuomet jo brolis tegul veda našlę, ir jų vaikai pagal įstatymą priklausys mirusiam žmogui, kad pratęstų jo giminę.“29Mes žinome septynių brolių šeimą. Vyriausias vedė ir mirė bevaikis.30Jo brolis vedė našlę, ir jis taip pat mirė. Vaikų taip pat nebuvo.31Ir taip jau atsitiko, kad vienas po kito ją vedė septyni broliai, o paskui mirė, nepalikdami vaikų.32Galiausiai mirė ir moteris.33Štai mūsų klausimas: „Kieno žmona ji bus prisikėlusi? Nes visi buvo vedę ją vieną.“34Jėzus atsakė: „Vedybos yra šios žemės žmonėms, bet kai tie,35kurie pasirodo verti prisikelti iš numirusių, nueis į dangų, jie neves ir netekės.36Ir jie niekada nebegalės mirti. Tuo atžvilgiu jie tolygūs angelams. Jie yra Dievo sūnūs, nes jie prikelti iš numirusių naujam gyvenimui.37Tu klausi, ar yra prisikėlimas ar jo nėra, – Mozės pasakojime tai įrodoma. Kai jis aprašo, kaip Dievas jam pasirodė degančiame krūme, jis kalba apie Dievą kaip Abraomo Dievą, Izaoko Dievą, Jokūbo Dievą.38Sakyti, kad Viešpats yra kurio nors žmogaus Dievas, tai reiškia, kad asmuo yra gyvas, nemiręs. Taigi Dievo požiūriu visi žmonės gyvi.“39„Gerai pasakyta, Mokytojau!“ – pastebėjo keletas čia stovinčių žydų įstatymo žinovų.40Jie nebedrįso daugiau klausinėti.
Kieno sūnus Kristus?
41Tada Jėzus jų paklausė: „Kodėl taip yra, kad Kristus, Mesijas, sakoma esąs karaliaus Dovydo palikuonis?42Pats Dovydas psalmių knygoje rašė: Dievas pasakė mano Viešpačiui, Mesijui: „Sėsk Mano dešinėje,43kol Tavo priešus sudėsiu po Tavo kojomis.“44Kaip gali Mesijas tuo pačiu metu būti ir Dovydo sūnumi, ir Dovydo Dievu?“45Tada miniai klausantis, Jis pasakė:46„Saugokitės tų religijos žinovų, nes jie mėgsta rengtis prabangiais drabužiais ir jiems patinka, kad žmonės jiems lenktųsi, kai jie eina gatve. Ir kaip jie mėgsta garbingas vietas sinagogose bei religinėse šventėse!47Bet net kalbėdami ilgas maldas su dideliu išoriniu nuolankumu, jie ruošia planus, kaip atimti iš našlių pinigus. Todėl šių žmonių laukia baisiausias Dievo nuosprendis!“