1Jėzui einant per Jericho miestą, žmogus, vardu Zachiejus, vienas įtakingiausių žydų mokesčių rinkėjų ir, žinoma, labai turtingas žmogus,3stengėsi pamatyti Jėzų, bet negalėjo, nes buvo neaukšto ūgio, ir minia jį užstojo.4Todėl jis užbėgo priekin, įlipo į figmedį šalia kelio, kad stebėtų Jį iš čia.5Kai Jėzus ėjo pro šalį, pažvelgė aukštyn ir pašaukė Zachiejų vardu: „Zachiejau, – Jis pasakė, – greičiau leiskis žemyn, nes Aš šiandien būsiu svečias tavo namuose!“6Zachiejus skubiai nulipo ir nusivedė Jėzų į savo namus, labai susijaudinęs ir džiaugdamasis.7Bet minia buvo nepatenkinta. „Jis nuėjo pas didelį nusidėjėlį“, – murmėjo jie.8Tuo metu Zachiejus stovėjo prieš Viešpatį ir pasakė: „Mokytojau, nuo dabar aš atiduosiu pusę savo turto vargšams. Jei iš ko buvau paėmęs per didelį mokestį, aš save nubausiu, grąžindamas jiems keturis kartus daugiau!“9Jėzus jam pasakė: „Tai rodo, kad šiandien išgelbėjimas atėjo į šiuos namus. Šis žmogus buvo vienas iš pražuvusiųjų Abraomo vaikų, ir Aš, Mesijas, atėjau ieškoti ir gelbėti tokių kaip jo sielų.“
Palyginimas apie dešimtį minų
11Kadangi Jėzus artinosi prie Jeruzalės, sakė, kad Dievo karalystė prasidės tuojau pat.12„Vienas aukštos kilmės žmogus, gyvenantis tolimoje provincijoje, buvo pakviestas į šalies sostinę karūnuoti.13Išvykdamas jis sukvietė dešimt padėjėjų ir kiekvienam davė po dešimt minų pragyvenimui, kol jis sugrįš.14Bet kai kurie žmonės jo nekentė ir pasiuntė jam deklaraciją, teigiančią, kad jie sukilo ir nepripažins jo savo karaliumi.15Sugrįžęs jis sukvietė visus, kuriems buvo davęs pinigų, nes norėjo patikrinti, kaip jie tuos pinigus panaudojo ir koks buvo pelnas.16Pirmasis žmogus pranešė apie didelį pelną. Jis dešimt kartų padidino gautą sumą.17„Puiku! – sušuko karalius. – Tu geras žmogus. Tu elgeisi sąžiningai, todėl atlygindamas pavesiu tau valdyti dešimt miestų!“18Kitas žmogus taip pat pranešė apie didelį pelną. Jis penkis kartus padidino gautą sumą.19„Gerai, – pasakė šeimininkas. – Tu gali būti penkių miestų valdytojas!“20Trečias žmogus atsinešė tik tiek pinigų, kiek buvo gavęs. „Aš juos išsaugojau, – jis pasakė. –21Aš bijojau, kad tu pareikalausi mano uždirbto pelno, nes tu griežtas žmogus, imi, kas ne tavo, ir pasisavinsi kitų užaugintą derlių.“22„Tu niekingas ir piktas tarne, – sušuko karalius. – Aš griežtas! Taip, tikrai, bet jei žinojai, koks aš blogas esu,23tai kodėl nepadėjai pinigų į banką, kad aš galėčiau gauti procentus?“24Tada pasisukęs į kitus, stovinčius šalia, jis paliepė: „Atimkite iš jo pinigus ir atiduokite žmogui, kuris daugiausia uždirbo.“25„Bet, pone, – sakė jie, – jis jau turi pakankamai.“26„Taip, – atsakė karalius. – Visuomet taip yra, kad tie, kurie turi, gauna daugiau, o tie, kurie mažai teturi, greitai netenka visko.27O dabar atveskite tuos sukilusius priešus čia ir mano akivaizdoje įvykdykite mirties bausmę.“
Triumfuojantis įžengimas
28Papasakojęs šią istoriją, Jėzus leidosi į Jeruzalę eidamas mokinių priešakyje.29Prisiartinęs prie Betfagės ir Betanijos miestų ties Alyvų kalnu, Jis iš anksto pasiuntė du mokinius30ir nurodė eiti į kitą kaimą, ten jie turėjo surasti asiliuką, pririštą šalia kelio. Tai buvo asiliukas, nepripratintas jodinėti. „Atriškite jį ir atveskite čia, – pasakė Jėzus. –31Ir jei kas paklaustų, ką jūs čia darote, tik pasakykite: „Jo reikia Viešpačiui.“32Jie rado asiliuką, kaip Viešpats buvo sakęs, ir, žinoma,33kai jį atrišo, šeimininkai reikalavo paaiškinimo. „Ką jūs darote, – jie klausė. – Kodėl jūs atrišate mūsų asiliuką?“34O mokiniai paprasčiausiai atsakė: „Jo reikia Viešpačiui!“35Taip jie atvedė asiliuką pas Jėzų ir permetė jam keletą apsiaustų per nugarą, kad Jėzus galėtų ant jo užsėsti.36Tada minios prieš Jį ant kelio tiesė savo drabužius, kai jie pasiekė vietą, kur kelias ėjo Alyvų kalno šlaitu. Visa procesija pradėjo šaukti ir giedoti, šlovindama Dievą už nuostabius Jėzaus padarytus stebuklus.38„Dievas davė mums Karalių! – džiūgavo jie. – Tegyvuoja Karalius! Tedžiūgauja visas dangus! Šlovė Dievui aukštai danguje!“39Bet kai kurie fariziejai iš minios Jam šaukė: „Mokytojau, sudrausk Savo mokinius!“40Jis atsakė jiems: „Jei šitie tylės – akmenys šauks!“41Kai jie priartėjo prie Jeruzalės ir pamatė priekyje miestą, Jis verkė jo.42„Amžina ramybė buvo jums pasiekiama, o jūs jos atsisakėte, – Jis verkė. – Dabar jau vėlu.43Tavo priešai supils pylimą prie tavo sienų, apguls jus iš visų pusių, apsups44ir sulygins su žeme jus ir jūsų vaikus. Jie parblokš ant žemės tave ir tavo vaikus, suspaus tave. Jūsų priešai nepaliks nė vieno akmens, nes jūs atsisakėte progos, kurią Dievas jums pasiūlė.“
Jėzus šventykloje
45Tada Jis atėjo į šventyklą ir pradėjo varyti lauk pirklius nuo prekystalių,46sakydamas jiems: „Evangelija skelbia, kad mano šventykla yra maldos namai, bet jūs ją pavertėte vagių lindyne.“47Po to Jis kasdien mokė šventykloje, bet aukštieji kunigai, kiti religijos vadovai bei tautos seniūnai norėjo surasti būdų Juo atsikratyti.48Bet jie nieko negalėjo sugalvoti, nes Jis buvo žmonių numylėtinis. Jie klausėsi kiekvieno Jo žodžio.