1O Saulius, grasindamas ir degdamas noru sunaikinti Jeruzalėje kiekvieną krikščionį,2nuėjo pas vyriausiąjį kunigą ir pareikalavo rašto, adresuoto Damasko sinagogoms, kuriame joms buvo nurodyta dalyvauti persekiojant visus ten gyvenančius tikinčiuosius, vyrus ir moteris, kad jis galėtų juos suimtus gabenti į Jeruzalę.3Su šia misija besiartinant prie Damasko, apšvietė jį dangaus šviesa!4Parpuolęs ant žemės, jis išgirdo balsą: „Sauliau! Sauliau! Kam Mane persekioji?“5„Kas Tu esi, Viešpatie“, – paklausė Saulius. O balsas atsakė: „Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji!6Dabar kelkis, eik į miestą ir lauk Mano tolimesnių nurodymų.“7Sauliaus draugai nustebę stovėjo be žado, nes jie girdėjo kažkieno balsą, tačiau nieko nematė.8Saulius atsikėlė nuo žemėsir pasijuto besąs aklas. Ji reikėjo nuvesti į Damaską, ir ten9tris dienas jis nieko nevalgė ir negėrė.10Damaske gyveno tikintysis, vardu Ananijas. Apsireiškęs Viešpats jam kalbėjo: „Ananijau!“ „Taip, Viešpatie!“ – atsakė jis.11Viešpats pasakė: „Nueik į gatvę, vadinamą Tiesiąja, surask Judo namus ir teiraukis tarsiečio, vardu Saulius. Jis dabar meldžiasi,12nes regėjime Aš jam parodžiau vyrą, vardu Ananijas, ateinantį uždėti ant jo rankas, kad jis vėl praregėtų.“13„Bet, Viešpatie, aš esu girdėjęs apie baisius dalykus, kuriuos šis žmogus padarė tikintiesiems Jeruzalėje, – sušuko Ananijas. –14Mes girdime, kad jis turi aukštųjų kunigų įgaliojimus suimti visus, kurie šaukiasi Tavojo vardo!“15Bet Viešpats pasakė: „Eik ir daryk, kaip sakau. Saulius yra Mano išrinktasis, kuris neš Mano žodžius tautoms ir karaliams, o taip pat ir Izraelio žmonėms.16Aš jam parodysiu, kiek daug jam teks iškentėti dėl Manęs.“17Taigi Ananijas nuėjo į tuos namus, rado Saulių, uždėjo ant jo rankas ir tarė: „Broli Sauliau, Viešpats Jėzus, kuris pasirodė tau kelyje, atsiuntė mane, kad tau įkvėpčiau Šventąją Dvasią ir atgautum regėjimą.“18Akimirksniu (atrodė tartum nuo jo akių žvynai nukrito) Saulius atgavo regėjimą ir tuojau pat buvo pakrikštytas.19Po to užvalgęs įgijo jėgų. Saulius Damaske ir Jeruzalėje Saulius, pabuvęs kelias dienas su tikinčiaisiais Damaske,20nuėjo ir sinagogose visiems skelbė gerąją naujieną apie Jėzų, kad Jis iš tiesų yra Dievo Sūnus.21Visi, kurie tatai girdėjo, stebėjosi ir klausinėjo: „Ar čia ne tas pats, kuris taip žiauriai persekiojo Jėzaus pasekėjus Jeruzalėje? – klausė jie. – Argi jis nėra atvykęs jų suimti?“22Saulius vis karščiau kalbėjo ir Damasko žydai negalėjo pakęsti tų įrodymų, kad Jėzus iš tiesų yra Mesijas.23Po kurio laiko žydų vadovai nusprendė jį nužudyti.24Bet Saulius žinojo jų planą. Jie tykojo jo prie miesto vartų dieną ir naktį, pasiruošę jį nužudyti.25Taigi nakčia keletas mokinių pintinėje nuleido jį per miesto sienos angą žemyn.26Atvykęs į Jeruzalę, jis stengėsi susitikti su tikinčiaisiais, bet jie visi jo bijojo. Jie manė, kad jis apgaudinėja.27Tada Barnabas nusivedė jį pas apaštalus ir jiems papasakojo, kaip Saulius regėjęs Viešpatį kelyje į Damaską ir ką Viešpats jam sakė, o taip pat kalbėjo apie tai, kaip jis nuoširdžiai mokė Jėzaus vardu.28Tik tada jie jį priėmė, ir Saulius nuolat būdavo su tikinčiaisiais ir29drąsiai mokė Viešpaties vardu. Bet keletas graikiškai kalbančių žydų, su kuriais jis ginčijosi, nutarė Saulių nužudyti.30Kai kiti tikintieji išgirdo apie pavojų, jie nugabeno jį į Cezarėją ir tada išsiuntė namo, į Tarsą.31Tuo tarpu bažnyčia visoje Judėjoje, Galilėjoje, Samarijoje džiaugėsi ramybe. Vis augo bažnyčios galia ir tikinčiųjų skaičius. Tikintieji išmoko gyventi Dievo baimėje, globojami Šventosios Dvasios.
Enėjas ir Tabita
32Petras keliavo iš vienos vietos į kitą, lankydamas juos. Bekeliaudamas aplankė tikinčiuosius, gyvenančius Lidoje.33Ten jis sutiko žmogų, vardu Enėjas. Jis buvo paralyžiuotas ir aštuonerius metus ligos prirakintas prie lovos.34Petras jam tarė: „Enėjau! Jėzus Kristus teišgydo tave! Kelkis ir pasiklok lovą.“ Ir bematant jis buvo išgydytas.35Tada visi Lidos ir Sarono gyventojai, pamatę jį vaikštantį, atsivertė į Viešpatį.36Jopėje buvo tikinčioji moteris, vardu Tabita, išvertus Dorkadė (Gazelė), kuri buvo garsi gerais darbais ir išmaldomis.37Tomis dienomis ji susirgo ir mirė. Jos draugai pašarvojo ją aukštutiniame kambaryje.38Bet mokiniai išgirdo, jog netoliese Lidoje yra Petras, todėl jie pasiuntė du vyrus, kad šie paprašytų Petrą su jais grįžti į Jopę.39Taip jis ir padarė. Kai tik Petras atvyko, jie nusivedė jį į viršų, kur gulėjo Tabita. Kambarys buvo pilnas verkiančių našlių, kurios viena kitai rodė Tabitos joms pasiūtus rūbus.40Bet Petras liepė joms visoms išeiti iš kambario. Tada jis atsiklaupė ir ėmė melstis. Pasisukęs į lavoną, tarė: „Kelkis, Tabita!“, ir ji atmerkė akis! Pamačiusi Petrą, ji atsisėdo.41Jis padavė jai ranką ir padėjo atsikelti. Sukvietęs tikinčiuosius ir našles, parodė ją gyvą.42Žinia pasklido mieste, ir daugelis įtikėjo Viešpatį.43Petras ilgą laiką pasiliko Jopėje pas vieną kailiadirbį Simoną.